iškalbis

ìškalbis sm. (1) 1. žr. iškalba 1: Jis gero ìškalbio (gerai kalba) Jnš. Ot, kai pasakė, tai pasakė prakalbą: matos, gero ìškalbio Pc. 2. žr. iškalba 3: Neiškūrenai pirties, paskui vėl bus ìškalbis Pc. Reikėjo gerai išsyk susikalbėt, kad nebūt paskui ìškalbio Srv. Kam čia reikia tų ìškalbių Tr. 3. žr. iškalba 4: Turėjo vienok iškalbį (orig. ižkalbį) kokį tokį, jog jų nė vienas nesamdė DP96. Čia girtuoklės iškalbių ieško nuodėmėmus DP72. Ir todrinag iškalbio (orig. ižkalbio) netur DP519. 4. sąlyga, susitarimas (?): Aš jam karvę ant ìškalbio parduodu: jeigu nepatiks, pinigus grąžinsiu Lš.